Kaip užrašyti žodį taip, kad jis taptų ne tik tekstu, bet ir mažu meno kūriniu? Kaip vienoje raidėje sutalpinti pagarbą žmogui, jo kūrybai ir atminimui? Atsakymų į šiuos klausimus rugsėjo 16 d. ieškojo Panevėžio Elenos Mezginaitės viešosios bibliotekos lankytojai, susitikę su dailininke Diana Masiuliene edukacijoje „Kaligrafinė dedikacija Elenai“. Šis renginys buvo skirtas poetei Elenai Mezginaitei, kurios 85-osios gimimo metinės šiemet minimos.
Užsiėmimo dalyviai buvo kviečiami ne tik prisiminti poetę, bet ir patiems sukurti jai skirtą kaligrafinę dedikaciją, taip E. Mezginaitės kūrybai leidžiant atsiskleisti per dailės ir žodžio dermę. Juk kaligrafija – tai daugiau nei daili rašysena. Tai menas, kuriame svarbus ne tik žodis, bet ir jo forma, ritmas, linija, erdvė bei žmogaus rankos prisilietimas.
Edukaciją vedusi panevėžietė dailininkė Diana Masiulienė lankytojams jau gerai pažįstama kaip kūrėja, edukatorė ir bibliotekos bičiulė. Su biblioteka ją sieja ne vienas bendras kūrybinis sumanymas – Diana čia vedė edukacines veiklas, pristatė savo parodas, o jos meniniai sumanymai tapo įvairių bibliotekos renginių dalimi.
Į edukaciją susirinko 13 panevėžiečių, kuriems dailininkė buvo parengusi gražių, dekoratyviai išpieštų lapų, tapusių būsimo kūrybinio darbo pagrindu. Kiekvienas turėjo galimybę praktiškai išbandyti kaligrafijos techniką, o D. Masiulienė kantriai mokė, kaip taisyklingai laikyti plunksną, kontroliuoti jos paspaudimą, išgauti skirtingo storio linijas ir patirti, kaip įprastas žodis, pakeitus jo formą, gali tapti savitu meno kūriniu. Ji taisė, patarė, padėjo ir drąsino – juk kaligrafijoje, kaip ir bet kuriame mene, rezultatui reikia ne tik gebėjimų, bet ir laiko bei kantrybės.
Dalyviai galėjo rinktis tekstus iš Elenos Mezginaitės poezijos rinktinės arba bandyti perrašyti pačios dailininkės atsineštus pavyzdžius su poetės eilėraščių fragmentais.
Kūrybinis procesas skatino sulėtėti, įsiklausyti į žodį ir prisiminti poetę, kurios vardą kasdien taria bibliotekos lankytojai. Susirikusieji netruko įsitikinti, kad gražiai parašyti nėra taip paprasta, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Tačiau kartu paaiškėjo ir kita svarbi tiesa – kaligrafijos galima išmokti. Reikia tik neskubėti, susikaupti ir leisti rankai pajusti raidės ritmą.
Baigę darbus dalyviai juos sukabino ir eksponavo bibliotekoje. Taip individualūs kūrybiniai bandymai tapo bendra paroda – skirtingi raštai, linijos, pasirinkti žodžiai ir eilėraščių fragmentai susijungė į vieną pasakojimą.
Susitikimas priminė, kad Elenos Mezginaitės kūrybą galima atrasti įvairiais būdais. Šįkart jos eilėraščiai tapo įkvėpimu ne tik skaityti, bet ir kurti. Žodis, patekęs į žmogaus rankas, įgavo kitą formą – virto linija, ritmu ir asmenine dedikacija. Taip poetės kūryba buvo prisiminta ne vien skaitant jos žodžius, bet ir suteikiant jiems naują vizualią išraišką.
Tie, kurie šįkart nespėjo sudalyvauti, kviečiami nepraleisti antrojo užsiėmimo – jis Viešojoje bibliotekoje vyks rugsėjo 23 d. 16 val. Galbūt tai dar viena proga atrasti kaligrafiją bei Elenos Mezginaitės eiles.
